atgūlis

ãtgūlis sm. (1) 1. Plt antras atsigulimas rytą, anksti atsikėlus: Reik kūlėjams leisti gulti ãtgūlio Kal. Skubėkim iškulti, sukišim šiaudus ir lig pusryčių atgulsim ãtgūlio KlvrŽ. Su spragilais be kokio ãtgūlio kūlėm, kad akys balo Lž. ║ prigulimas, naktį linus mynus: Gulsiam ãtgūlio – ir taip jau daug linų primynėm Pln. Vaikiai (bernai) šėlo par visą ãtgūlį, nė užmigti negalėjom Kl. ║ numigimas, pogulis: Buvau po pietų pakritęs ãtgūlio Šts. 2. DŽ ilgiau gulėjęs dirvonas: Varėm (arėm) ãtgūlius, sėjom Grg. Atkėlė ãtgūlį (suarė) Grg.